Lietuviškai    English

Krepšelis tuščias

Lietuviškos kaukės

Lietuviškųjų Užgavėnių įdomybės

 

Prof. Libertas Klimka


Daugelis tautų turi savitus Užgavėnių papročius, nors šventės kilmė viena ir ta pati. Tai paskutinė diena prieš gavėnią – priešvelykinio susikaupimo ir pasninko metą krikščioniškoje liturgijoje. Daug kur Užgavėnės švenčiamos rengiant karnavalus, labai iškiliai ir triukšmingai. Bet kaip skirtingai! Štai Venecijoje: kostiumuotos kaukės iš viduramžių fantazijų, - jos tokios orios, aristokratiškos, paslaptingos, nebylios. Rio de Žaneire gi šėlsta temperamentingų pusnuogių gražuolių paradas, - tai sambos mokyklų šokėjos, pasirėdžiusios atogrąžų paukščiais, peteliškėmis ir gėlėmis. Bulgarijoje vyksta kukeriais vadinamų mitinių personažų, lyg kokių senovės karių, vaikštynės. Tradicinės lietuviškosios Užgavėnės visiškai kitokios; drąsiai galima teigti, kad yra išlaikiusios pačius archajiškiausius, net akmens amžiaus laikmečio bruožus. Čia akivaizdžiai dar tebėra išlikę agrarinės magijos elementai, skirti žemės žadinimui naujajam gyvybės ciklui. O apskritai ši kaimo pramoga – labai įdomus, įvairių laikmečių istorinių aplinkybių suformuotas etninės kultūros reiškinys. Pritapo linksmoji šventė ir miesto kultūroje; jas mielai rengia kraštiečių bendrijos, etninės veiklos centrai.


Pirmiausiai reiktų atkreipti dėmesį į persirengėlių vaikštynių tradicinius pasikalbėjimus su lankomų sodybų šeimininkais. Jau iš jų aiškėja personažų mitologiškumas. Persirengėliai bus į vidų įsileisti ir gerai pavaišinti, jeigu pralinksmins šmaikštumu ir išmone. Tačiau ten būtinos ir tradicinės frazės, parodančios šių personažų kilmę. Persirengėlių paprotyje pasireiškia labai esmingas agrarinės magijos bruožas – ryšys su protėvių vėlėmis, vadinamasis nekrokultas. Iš esmės jie ir yra protėvių įvaizdžiai, pradedant nuo toteminių žvėrių ir paukščių, baigiant tariamais „svetimais“ – vengrais, žydais, čigonais. Seniausios kaukės yra žvėrių ir paukščių: Meškos, Vilko, Gervės, Gandro. Jos tikriausia kilusios iš genčių toteminių globėjų garbinimo. Vėlesniais laikais žemės derlumo, vaisingumo sąvokos tapo susietos su naminiais gyvuliais; iš to - Ožio ir Avino kaukės. Daug kur būdavo „einama ubagais“, prisidengus drožtinėmis ar odos kaukėmis, vaizduojančiomis labai suvargusius, giliai raukšlių išvagotus veidus, - patys tie „iš anapus”. Žinant liaudies tradicijose elgetų socialinei padėčiai skiriamą ganėtiną pagarbą, galima šiuose įvaizdžiuose įžvelgti net senosios baltų religijos žynius. Panašios yra ir „žydų ličynos“, - didnosės, gauruotos. „Čigonai” ir išvaizda, ir elgesiu būdavę artimiausi tikriesiems: siūlydavo mainus, paburti kortomis, stengdavosi ką nugvelbti. Mitologiškumo čigonų personažuose nematyti, tai rodo jų vėlyvą kilmę. Žydų, vengrų, čigonų kaukėmis nesišaipoma ir nesityčiojama iš tautinių mažumų. Esmė čia kita: Užgavėnių veikėjai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad jie yra svetimi, kito krašto. Persirengėliai prisistato kaip atkeliavę iš šalies, kurioje viskas atvirkščiai, ir net saulė dangumi eina atbulai. Tas mitinis pasaulis esąs už vandenų, todėl atvykėliai sušlapę, brisdami per vandenis. Mirusiųjų pasaulyje laikas neteka, todėl jų kalboje painiojama praeitis ir ateitis. Pavyzdžiui, „žydas“ siūlo pirkti tariamą vištą – padvėsusią varną, kuri „gerai rytoj dėdavo kiaušinius“. Iš to pasaulio atvirkštumo seka ir persirengėlių pomėgis susikeisti rūbais: vyrai rėdosi moteriškais, moterys – vyriškais.


Kaimuose dar buvo pasirėdoma Velniu, Ragana ant šluotos, Žirgu su raiteliu, Giltine, tokiu didgalviu ar neūžauga, vadinama Malpa ar Tiliuku. Velnias - ryškiai mitologinės prigimties personažas, kilęs iš vieno svarbiausių indoeuropiečių protautės dievų – Velino įvaizdžio. Tai būta gyvulininkystės globėjo; iš čia ir jo požymiai: ragai, kanopos, uodega. Velino valdymo sferai priskyrus ganyklų augmeniją, jis tapo ir požemio valdovu, tarpininku tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Velinas valdo šaltąjį pusmetį, Perkūnas – vegetatyvinį. Po Lietuvos krikšto Velino įvaizdis degradavo iki folklorinio velniuko, pravardžiuojamo vokietuku, pinčiuku, kriaučiuku. Ragana - tai Užgavėnių personažas, susiformavęs istorinių metamorfozių procesuose. Senojoje baltų mitologijoje ir religijoje Ragana – miško dievaitė. Vardo etimologija kalba apie jos išskirtinumą visuomenėje, gal aiškiaregystę, pranašavimo ir gydymo gebėjimus. Tad tikėtina, kad raganomis vadintos kaimo žiniuonės, žolininkės. Tačiau folkloro kūriniuose pasakojama, kad raganos Jurginių naktį užnuodijančios sulą, per Jonines skrendančios į sueigas ant Šatrijos kalno, apsižergusios avilį. „Pikta akimi“ jos galinčios nužiūrėti gyvulių prieauglį ar net kūdikį. Raganų kenkėjiškos galios ypatingai atsiskleidžia Joninių rytmetį, kada jos gali atimti kaimynų karvių pieną. Galimas dalykas, kad neigiamus bruožus įvaizdis įgavo po Lietuvos krikšto, o ypač – Europoje plintant raganų teismams. Ligai ištikus ar kitai bėdai prispyrus, kaime kreipiamasi į „raganavimo“ patirtį turinčias moteris. Ragana kaip Užgavėnių personažas yra dažniausiai labai atstumiančių bruožų, bauginantis ir gąsdinantis, - tai moteriškoji mitinio „svetimo“ kaukė. Žirgas su raiteliu - vaikinukas, tarsi jojąs ant arklio, padaryto iš dviejų rėčių, paklodės, medinės išdrožtos galvos su pakuliniais karčiais, pasirišęs prie šonų aulinius batus. Šis Užgavėnių personažas yra savitas priminimas istorinės praeities, kai valstybės karinę jėgą sudarydavo raiteliai. Apie tai byloja tiek istoriografiniai šaltiniai, tiek ir archeologiniai duomenys: gausūs žirgų kapinynai, įkapės žirgo kapuose. Užgavėnių persirengėlių būryje Morę ir ubagus lydi, vis paragindama dalgiu, Giltinė. Šio dažno žemaitiškose Užgavėnese personažo vaidybinė funkcija – priminti, kad persirengėliai vaizduoja dvasias, atėjūnus iš mirusiųjų pasaulio. Giltinė paprastai susisupusi į baltą maršką, ant kurios gali būti išpiešti griaučiai. Jos kaukė – iš medžio išdrožta kaukolė. Įvaizdis nėra senas, tikriausiai perimtas iš mirties vaizdavimo bažnytiniame mene. Vaikštynėse būrį papildo toks didgalvis ar neūžauga, vadinamas Tiliuku ar Malpa. Kaukė padaroma taip: nedidelio ūgio vyrukui ant galvos uždedamas rėtis ir apgaubiamas pagalvės užvalkalu, kurio atvirasis galas sukišamas į apykaklę. Tiliukas aprengiamas dideliu apsiaustu, kurio rankovės sukišamos į kišenes; tada atrodo rankas išdidžiai įsisprendęs į šonus. Tai nebyli kaukė, tik oriai kraipanti savo didelę galvą. Pastarosios kaukės semantika bene bus artimiausia namus globojančiai mitinei būtybei. Žemaitijoje tai kaukas, kitur – pagirnis, naminukas. Jeigu šeimininkė pasiuva kaukui marškinėlius ir padeda ant slenksčio, jis ir apsigyvena svetinguose namuose, nešdamas jiems skalsą.


Protėvių vėlės aplanko žmones per šventę, primindamos greit ateisiant pavasarį su jo džiaugsmais ir darbų rūpestėliais. Ir ateina ne nugąsdinti, bet padėti žmonėms rasti santarvę su gamtos stichijomis, įveikti besikaupiančias negeroves bendruomenėje. Pavyzdžiui, pašiepia senbernius, vis nesurandančius poros: tokį aptriušusį, šiaudiniu pančiu susijuosusį Sidarą vis stumia arčiau merginų. O Gervė – meilės paukštė – pažnaibo, pakutena prinokusias merginas, kad kitais metais vėl neliktų „ant pernykščių šiaudų“. Ir „žydai“ derėdavo pirkti „bergždenikes“ – užsibuvusias mergauti. Stengdavosi tokias merginas pašokdinti, pabučiuoti, skruostus ištepdami suodžiais ar virto buroko raudoniu. Užgavėnėsese būdavo suvaidinamos ir vestuvės. Jaunikiu paprastai aprengiamas koks nedidelis vyrutis, o nuotaka – kuo stambesnis vyras. Taip žaismingai parodomas kaimo rūpestis natūraliąja bendruomenės gyvastimi.


Bet svarbiausia yra išvaryti piktąją žiemos dvasią, kad ir kaip ją vadintume – More, Kotre, Barbora, Sene Kūniške (Žemaitijoje) ar Gavėnu, Diedeliu, Seniu, Čiučela (Aukštaitijoje). Šių pamėklių galas liūdnas – vidurnaktį jos bus išvarytos iš kaimo, nustumtos nuo kalno, paskandintos eketėje ar net supleškintos lauže. O Lašininio ir Kanapinio kova – labai senais laikais vykdavusių Meškos ir Briedžio, vasaros ir žiemos valdovų, varžytuvių aidas.


Atsisveikinant su žiema, sočiai pavalgoma: šeštadienį – tris, sekmadienį – šešis, antradienį – net devynis kartus. Taigi valgoma senojo mėnulinio kalendoriaus algoritmu! Žemaičiai šventiniam stalui pasiruošia šiupinio iš kruopų ir žirnių su kiaulės stimburiu. Kiti tradiciniai Užgavėnių valgiai: šaltiena, spurgos, kimšti kruopomis žąsų kakleliai, kiaušinienė, įvairiausi blynai. Valgoma tai, ko norima turėti ir ateinančiais metais.


Etninė kultūra nėra vien tik senovės papročių atkartojimas lyg kokiame folkloro teatre; tai gyvas kūrybinis tautos kultūros vyksmas. Todėl išmonė ir fantazija čia neribojama. Visai toleruotinos tradicinėse šventėse ir šiuolaikinio gyvenimo spalvos, lygiai kaip senųjų tradicijų pritaikymas dabarties gyvenimo realijoms. Tai kelias tautinės tapatybės raiškai. Užgavėnėse visai pritiktų ir šiuolaikinės kaukės, tarkime, vaizduojančios populiarius visuomenėje asmenis, į kurių veiklą norima pažvelgti su humoru. O tradicinės Užgavėnių kaukės gali būti panaudotos ir per kitus mūsų gyvenimo svarbius kultūros įvykius; pavyzdžiui, jos tikrai žaismingai atrodytų populiarių sporto varžybų tribūnose, įnešdamos ten tautiškumo spalvą. Žinia, viską dera daryti kūrybiškai ir talentingai...


Medinės kaukės

Kartoninės kaukės

Kaukių kolekcija

Magnetai

Segės

Verslo dovanos

Marškinėliai-kaukės - IŠPARDUOTA

UNIKALU LT PARTNERIAI